„Lietuvių godos“ 2010 11

Kiti numeriai

Lietuvių Katalikų Religinė Šalpa (JAV)

Laisvės gynėjų diena Rimdžiūnuose

Rimdžiūnų lietuviškojoje vidurinėje mokykloje paminėta Laisvės gynėjų diena.

Visus – mokinius, mokytojus, kitus mokyklos darbuotojus istorijos mokytoja Sigita Kolesnikaitė pakvietė į pamoką, skirtą žuvusiems kovose už Lietuvos laisvę atminti.

Renginį pradėjome tylos minute. Po to kalbėjome apie tai, kad didvyrius brandina kasdienybė. Nesvarbu, kokioj šaly begyventume, kiekvienam turi būti svarbūs savo mokyklos, savo kaimo, miesto, krašto reikalai. Pilietis žmoguje gimsta nuo mažų darbų, mažos atsakomybės, nugalėjus inerciją ir abejingumą savyje. Gyvenimas pats pasirinks, kada, kur mus išbandyti, nes juk visi geriausi dalykai pasaulyje yra pareikalavę didesnės ar mažesnės aukos. Kitaip tiesiog nebūna. Tik klausimas, ar mokame tai vertinti, būti dėkingi ar nors suprasti?..

Tyla ir dėmesys liudijo: susirinkusieji apie tai mąstė. Skambant E. Masytės atliekamos dainos „Laisvė“, J.Marcinkevičiaus žodžiais, įrašui, susikibome už rankų, buvome kartu. Paminėjome tai, ko negalima pamiršti.

Pamoka tęsėsi lietuvių kalbos kabinete, žiūrėjome dokumentinį filmą „Lietuva. Vėl laisva“. Istorijos mokytoja S.Kolesnikaitė renginį apibendrino. Išsiskirstėme. Kiekvienas su savo mintimis. Prie kasdienių darbų. Pasirengę išmokti būti piliečiais.

Rimanta Bakšienė
Lietuvių kalbos mokytoja

***
Kietai nugludintas akmuo
ant Laisvės aukuro mums liudija,
kad buvome.
Dažnai per daug rupi
ta mūsų kasdieninė duona,
bet esame…
Jaunos kartos trapus tikėjimas
patvirtina –
dar būsime!

Rimanta Bakšienė

Ar pakvies „Šalčios aleliumai“ Gudijos lietuvių vaikus?

Šiemet sausio 27–ąją jau keturioliktą kartą Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijoje vyko „Šalčios aleliumai“. Tai puikus renginys, kasmet surenkantis į neeilinę metų šventę viso Šalčininkų rajono lietuviškas mokyklas. „Ši šventė sukviečia Šalčininkų žemės talentus – mokinius ir mokytojus, kad dar kartą paliudytų jų meilę ir pagarbą lietuviškam žodžiui, atskleistų šiame krašte augančius jaunus kūrybingus žmones.“ – rašoma renginio programėlėje. Ir iš tiesų tai įspūdingas renginys ilgam gerus prisiminimus paliekantis tiek dalyvių, tiek ir svečių bei žiūrovų širdyse.

Šių metų šventė buvo teminė – lietuvių pasakos.Ji prasidėjo jau gimnazijos koridoriuje surengta moksleivių piešinių paroda. Darbeliai parodai atrinkti iš visų rajono mokyklų mokinių, dalyvavusių piešinių konkurse lietuvių pasakų tema. Moksleivių pasirinktos pasakos pačios įvairiausios – tai Jašiūnų „Aušros“ vidurinės mokyklos septintokės Urtės Maskoliūnaitės „Dangus griūva“, Eišiškių St. Rapolionio gimnazijos šeštokės Karolinos Markevič „Eglė žalčių karalienė“, Turgelių vidurinės mokyklos trečiokės Ievos Voverytės „Katinėlis ir gaidelis“ bei daugelis kitų. Pirmąsias tris vietas užėmę savo amžiaus grupėje geriausių darbelių autoriai renginio metu buvo apdovanoti. Be vaikų darbelių čia pat veikė ir fotografo Klaudijaus Driskiaus fotoparoda iš pernykščių „Šalčios aleliumų“, suteikusi galimybę prisiminti buvusią šventę ir palyginti su šiųmete.

Renginį sveikinimo žodžiu pradėjo Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos direktorius Vidmantas Žilius. Prisiminta ir tylos minute pagerbta išvakarėse Anapilin iškeliavusi Kanados lietuvė Prima Saplienė, kurios vyro Broniaus Saplio vadovaujama Vilniaus krašto lietuvių organizacija išeivijoje, ne vienerius metus globojanti šią mokyklą ir jos šventę. Po jo į sceną kilo Šalčininkų lopšelio-darželio „Vyturėlis“ ugdytiniai gražiai suvaidinę pasaką „Pirštinė“. „Sigutę“ inscenizavo Čiužiakampio pagrindinė mokykla ir taip prieš žiūrovų akis skleidėsi visų vienuolikos šventėje dalyvavusių mokyklų pasirinktų pasakų grožis ir prasmė.

Šventėje dalyvavo ir nemažai svečių, atvykusių su dovanomis. Tai akademikas Zigmas Zinkevičius su žmona Regina, seserimi ir sūnumi bei dukra, Lietuvos Respublikos seimo nariai Gintaras Songaila ir Rytas Kupčinskas, „Vilnijos“ draugijos pirmininkas dr. Kazimieras Garšva ir jo pavaduotoja Nijolė Balčiūnienė, Švietimo draugijos „Rytas“ pirmininkas Algimantas Masaitis, europarlamentarė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, Švietimo ministerijos atstovas Vidmantas Vansavičius bei daugelis kitų.

Šios gražios bei prasmingos tradicine tapusios šventės rengėja Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazija teigia, kad „vykdo šį projektą siekdama kelti rajono mokinių valstybinės kalbos mokėjimo lygį, ugdyti sceninę kultūrą, pagarbą tautos tradicijoms, mokyti bendravimo, drąsos išsakant savo mintis.“ Ir tai atlikti jai puikiai sekasi. Kitų metų, jau penkioliktųjų, jubiliejinių, „Šalčios aleliumų“ tema padavimai ir legendos.

Labai norėtųsi, kad šiame puikiame renginyje dalyvautų ir Lietuvos etninių žemių lietuviškos vidurinės mokyklos – Rimdžiūnų, Pelesos, Breslaujos, Lydos ir kitos Gudijos lietuvių sekmadieninės. Tai praturtintų jų žinias, palengvintų ir paįvairintų kasdienybę, įprasmintų jų veiklą ir sustiprintų ryšius su Tėvyne Lietuva. Norisi tikėti, kad ateityje taip ir įvyks, bus atrasti sąlyčio ir bendravimo bei bendradarbiavimo taškai.

Marija Šaknienė

Lietuviškos kalėdos Apso mokykloje

Apso sekmadieninės mokyklos mokinukai, vadovaujami mokytojos Aldonos Misiūnienės, surengė neužmirštamą kalėdinį renginį vietos lietuviams. Jį aprašė ir vietinis baltarusių laikraštis „Breslaujos žvaigždė“ (Braslauskaja zviazda) Tatjanos Petuškos straipsnyje „Lietuviškos Kalėdos“. Gaila, kad jame pasitaikė ir netiesos – minėta autorė vietos – etninių žemių – lietuvius pristato kaip atsikėlusius gyventi čia iš Lietuvos.

Renginio jungiamoji grandis buvo iš Lietuvos atsivežta šv. Betliejaus ugnis, kuria dalintasi su visomis į šventę atvykusiomis šeimomis.Švenčiama buvo nuoširdžiai, šiltai tarpusavyje bendraujant, tarsi vienoje didelėje šeimoje.Ir berniukai, ir mergaitės vienodai noriai, džiugiai nusiteikę dalyvavo šventėje – dainavo, šoko, deklamavo eiles. Ir visa tai – lietuviškai, nors, kaip išsireiškė baltarusė žurnalistė, net nemokant šios kalbos buvo lengva suprasti, kad linkima laimės ir gerovės ateinančiais Naujaisiais metais.Vaikai aktyviai dalyvavo vykusiuose konkursuose, sveikino atvykusius svečius, bet labiausiai laukė pasirodant Senelio Kalėdos, kuris neskubėjo atiduoti dovanų, o vis prašė dar padainuoti kalėdinių giesmių.Renginys baigėsi bendru saldžiu stalu, ant kurio nestigo ir tradicinių lietuviškų kūčių šližikų (prėskučių). Pasibaigus visi skirstėsi puikiai nusiteikę, vildamiesi ir tardamiesi susirinkti ir drauge švęsti dar ne vienas šventes.

„LG“ inf.

Lietuvos Prezidentė pagerbė Rimdžiūnų mokinius

Seniai besidžiaugėme tokia gražia balta žiema. Išgyvenę Adventą, sumuodami mokymosi bei darbo rezultatus nepajutome, kaip Kūčių ir Kalėdų sulaukėme. Jos Rimdžiūnų lietuviškajai vidurinei mokyklai buvo svarbios dar ir todėl, kad gruodžio 22 d., prieš pačias šventes, tradiciškai, Lietuvos Prezidentės Dalios Grybauskaitės kvietimu, vykome į Vilnių.

Daug mūsų, vykstančių, buvo, net per keturiasdešimt mokinių, mokytojų, vaikus lydinčių tėvelių. Nebuvo paprasta išsiruošti: surinkti reikiamus dokumentus, gauti vizas, net du kartus su tiek vaikų kirsti Lietuvos – Baltarusijos sieną, tačiau patirti įspūdžiai viską atpirko su kaupu.

Lietuvos Prezidentė parodė išskirtinį dėmesį, priimdama nedidelės lietuviškos mokyklos mokinius ir mokytojus, už ką esame jai dėkingi. Tai ir mūsų darbo įvertinimas.

Prezidentė su visais bendravo šiltai, bet trumpai ir dalykiškai, aprodė prezidentūrą, net savo darbo kabinetą, atsakinėjo į vaikų klausimus. Mes padovanojome mokytojų N.Beliačic ir D.Kimsos sukurtą Adventinį vainiką, atvežėme savo krašto duonos, nuoširdūs ir įtikinantys buvo vaikų lietuviškai deklamuojami posmai apie vaikystę, tikėjimą gyvenimu ir žmogiškuoju gerumu.

Vizitas įamžintas bendroje nuotraukoje. Jos Ekselencija Prezidentė išreiškė norą nusifotografuoti ir su skaitovais. Manome, kad tai taip pat įvertinimas: jauni žmonės mąsto ir kalba lietuviškai. Juk tai viso mūsų darbo čia, Baltarusijoje, tikslas, prasmė ir esmė.

Pabuvojome ir Lietuvos Respublikos Seime, kur mus sutiko Seimo Pirmininkė Irena Degutienė. Sveikinomės, keitėmės dovanomis, fotografavomės. Vaikai gavo kalėdinių saldumynų, visiems patiko pietūs Seimo kavinėje, susidomėję dalyvavome ekskursijoje po Seimo rūmus, susitikome ir su seimo nare D.Bekintiene.

Vėloką popietę baigėme vizitą Lietuvos Respublikos aukščiausiose institucijose. Pasirūpinę lauktuvėmis artimiesiems, pastebėjome jau vakarą atėjus. Daugybe žiburių ir šventinių reklamų nušvito Vilnius. Pravažiavome ir Gedimino pilį, ir didžiausią respublikoje M.Mažvydo biblioteką, iš tolo stebėjome televizijos bokštą ir kitus vertus vaikų dėmesio objektus. Juk įdomiausia pamatyti ir atrasti pačiam.

Prieš išvykstant mus aplankė Seimo narės D.Bekintienės padėjėja, mūsų žemietė I. Baranauskaitė. Ji pristatė ,, Žaliojo meškio“ akcijos dovanas mokyklos vaikams. Tarp žaislų ir viso kito – knygos, bene labiausiai reikalingos kitakalbėje aplinkoje gyvenantiems lietuviams.

Paskutinis aplankytas objektas – Vilniaus Katedra. Viduje – susikaupimas ir rimtis. Neturėjome daug laiko, bet mes nors akimirką dalyvavome šventose mišiose. Išeidami pirkome kalėdaičius, žvakeles – jau galvojome apie artimuosius ir namus… Nė vienas neįlipo į autobusą nepasivažinėjęs spalvotu traukinuku prie didžiausios šalies eglės.

Pagaliau pailsę, bet dar žvalūs išvykome į savo apšerkšnijusių miškų ir žalios ramybės kraštą – Rimdžiūnus. Baltos pakelės pušys tartum bylojo: „Šventės dar nesibaigė ir žiemos pasaka tęsiasi“.

Tarpušventy vėl visus įsuko veiklos sūkurys: kas repetavo, kas kostiumus taisėsi, kas scenarijus dėliojo ar muzikavo. Gruodžio 28 d. Rimdžiūnų kultūros ir švietimo centro salė šurmuliavo nekasdienėmis nuotaikomis. Šmėžavo spalvoti vaikų kostiumai, girdėjosi paskutiniai mokytojų ar auklėtojų nurodymai, žvelgė smalsios susirinkusių tėvelių ir kitų žiūrovų akys, o scenoje spindėjo šventinė eglutė. Skambėjo dainelės, eilėraščiai, buvo žaidžiama, šokama. Vaikus aplankė Kalėdų Senelis.

Mes, mokytojai, kaip visada, tikrai nebuvome viskuo, ką nuveikėm, patenkinti. Savikritika – dalykas geras. Bet… kaip sakoma, šaukštai popiet… išvados – ateičiai, o procesas įsibėgėjęs liejosi jau nebesustabdomai. Šventė mirguliavo spalvomis, nuotaika, džiugesiu ir iškeliavo į kiekvieno čia buvusio namus. Išties, svarbiausia – pakilus vyksmas, procesas – Šventė, o ji čia – buvo…

Mokyklos pusmečio darbo etapo pabaiga taip pat netradicinė. Pasirinkome išvyką ir viešnagę Naročiuje. Tikriausiai šaunu, kai kolegos, palikę visus savo dalykinius ginčus kasdienybėje, gali susėsti prie šventinio stalo ir pabendrauti neformaliai. Tokia mūsų vadovės, mokyklos direktorės S.Lukšienės ir visų čia dirbančių žmonių nuostata. Taigi, vaišinomės, šokome, bendravome – buvo smagu. Palikome senuose metuose ne tik gerus dalykus, bet ir visas nesėkmes bei nuoskaudas. Kelionę namo lydėjo gera nuotaika ir lietuviškos dainos.

Labai tikimės, kad 2011-ieji mūsų kolektyvui bus darbingi ir sėkmingi, nes to garantas – mes patys.

Rimanta Bakšienė,
Rimdžiūnai,
2011 sausis

Įteikta St. Lozoraičio premija

Sausio 9 dieną Tautinių bendrijų namuose rinkosi Lietuvos žurnalistų draugijos nariai bei kviestiniai svečiai į tradicinį šios organizacijos renginį – pagrindinę metinę šventę – St. Lozoraičio premijos „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą“ teikimą. Šiais metais – jau 13 kartą – ji įteikta „Bernardinų.lt“ redaktoriui filosofui Andriui Navickui.

Kaip padėkos žodį tardamas nominantas išsireiškė, „man Lozoraitis išlieka ne tik Vilties, bet ir Svajonių Prezidentas.“. Šią 3000 Lt premiją, kaip ir kasmet, mecenavo Lietuvos žemės ūkio ministras Kazimieras Starkevičius.

Renginyje su žmona dalyvavęs ministras patikslino, kad tai jo ūkininkaujančios tėvų žemėje šeimos pinigai, ne valstybės.

St. Lozoraičio premija įsteigta 1998 metais tuometinės Žurnalistų draugijos pirmininkės Romos Grinbergienės iniciatyva. Ji pati taip pat buvo apdovanota šia premija, bet po mirties. Premija įteikta jos šeimai.

Pirmą kartą St. Lozoraičio premija pagerbta LTV žurnalistė, laidos „Mūsų miesteliai“ kūrėja Nijolė Baužytė 1998 metais.

Marija Šaknienė

Kvietimas į XV pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumą

Maloniai kviečiame į XV Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumą, rengiamą 2011 m. liepos 3 – 5 d. Kaune ir Vilniuje.

XV Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumas ypatingas tuo, kad tai bus jungtinis renginys su Pasaulio lietuvių ekonomikos forumu. Šiuos du svarbius įvykius vienija ta pati idėja – globali, tačiau savo tapatybės veido neprarandanti Lietuva yra stipri naujiems iššūkiams. Todėl nutarta surengti bendrą sesiją, kuri pasiųstų žinią ir pakviestų po pasaulį pasklidusius lietuvius mokslininkus, verslininkus, menininkus, Lietuvos bičiulius, pasitelkus geriausią patirtį, drauge kurti ateities Lietuvą.

XV Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumo tema: stiprios ir konkurencingos valstybės kūryba – tai mokslo galimybių ir jaunimo iniciatyvų energija, mokslo ir verslo bendradarbiavimo stiprinimas, lietuviškosios tapatybės išsaugojimas. Įgyvendindama šiuos tikslus Lietuva jau dabar investuoja beveik 2 mlrd. Lt į mokslo ir technologijų plėtrą.

Simpoziumo siekis – sustiprinti pažintis ir užmegzti naudingus ryšius tarp Lietuvos ir lietuvių kilmės mokslininkų, verslininkų ar užsienyje gyvenančių kultūros veikėjų. Jame dalyvaus žymiausi tarptautinio lygio Lietuvos mokslininkai. Prie simpoziumo parengiamųjų darbų aktyviai prisideda Vytauto Didžiojo, Kauno technologijos ir Vilniaus universitetai, Lietuvos mokslo taryba ir Lietuvos mokslų akademija, Pasaulio lietuvių bendruomenė.

Simpoziume pranešimus skaitys ir diskusijose dalyvaus aukščiausi šalies vadovai, ministrai, plačiai žinomi Lietuvos ir išeivijos mokslininkai, kultūros veikėjai.

Daugiau informacijos apie XV Pasaulio Lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumą galima rasti www.simpoziumas.lt puslapyje.

Jei pageidaujate kitos informacijos dėl simpoziumo, galima kreiptis į Švietimo ir mokslo ministerijos Studijų, mokslo ir technologijų departamento Mokslo skyriaus vyresniąją specialistę Aušrą Gribauskienę el. paštu ausra.gribauskiene@ smm.lt, dėl Pasaulio lietuvių ekonomikos forumo galima kreiptis į Kristiną Lukošiūtę, Lietuvos verslo konfederacijos ICC Lietuva Korporatyvinių reikalų direktorę, el. paštu kristina@icclietuva.lt arba www.plef.lt.

Mielieji, pateikiame Jums mūsų skaitytojo pono R. Šimkūno pasakojimą apie Lietuvos nacionaliniame parke esančią pelkę, kurios vardas, kaip ir jūsų miestelio – Gervėčiai. Tai paliudija Gudijoje esančių Lietuvos etninių žemių lietuviškumą, jų nepaneigiamą giminystės ryšį su Lietuva.

„LG“

Pelkė, kur veisėsi karčiuotos gyvatės

Teritorinio suskirstymo žinynas teigia, kad Lietuvoje, Širvintų rajone yra du kaimai – Gervėčiai. Su gervės vardu susietų gyvenamųjų vietovių, kaip Gervaraistis, Gervelėnai, Gervelės, Gerveliškė, Gervėnai, Gerveniškė, Gerviai, Gervinai, Gerviškė, įvairiuose rajonuose – net dvidešimt.

Aukštaitijos nacionalinio parko Ažvinčių girioje (Ignalinos rajonas) yra Gervėčių pelkė. Iš netoliese esančios tėviškės Vyžių kaimo, ten lankausi jau septyniasdešimt metų, todėl tebus leista apie šią vietovę trumpai papasakoti.

Praėjusio amžiaus pradžioje atviri Gervėčių plotai buvo šienaujami. Šiurkštų šieną gyvuliai ėdė „atsiraitę lūpas“. Laikui bėgant, pelkę padengė viksviniais augalais apžėlę kupstai, girtuoklynai, spanguolynai.

Apie tūkstantis devyni šimtai šešiasdešimtuosius metus jauni ir pagyvenę aplinkinių kaimų gyventojai ten ėjo spanguoliauti. Kad pavienių uogautojų nesudraskytų vilkai, ėjo būriais. Prisirinkdavo uogų tiek, kiek norėjo. Pavakariais pavargusius su derliumi artimieji parsiveždavo arkliais.

Girdėjau pasakojimus, kaip dar seniau vieni uogas rinko, kiti, baidydami vilkus, gelžgaliu daužė keptuves, skardos gabalus. Pasklido kalbos, kad Gervėčiuose yra nuodingų karčiuotų gyvačių. Kai ant vieškelio, vedančio į Ignaliną, atsirado meškos pėdų, supratome ir „karčiuotų gyvačių pavojų“. Mat, kažkas sumanė atbaidyti iš miestų atvažiuojančius uogautojus ir grybautojus. Tam tikslui iš pagalio padarė „meškos koją“, ant pakelės smėlio pripėdavo.

Gervėčių pelkė užima ne vieną šimtą ha, joje yra trys maži ežerėliai. Apie tūkstantis devyni šimtai septyniasdešimtuosius metus į vežimą pakrovę medinį laivelį, tinklą, vadinamą bradiniu, ten nukakome žuvauti. Dvejose valkšnose suspurdėjo pūdas (16 kg) ešeriokų. Visi vienodo dydžio – dvylika centimetrų, juodi, didelėmis galvomis. Kitokių žuvų nepagavome.

Mane viliojo jauki, intymi, pilna paukščių balsų Gervėčių pelkės aplinka. Pušyje radau erelio žuvininko lizdą, kuriame buvo jauniklis. Įlipęs į kitą pušį, nufotografavau. Jaunasis erelis mano apsilankymu buvo nepatenkintas, švilpavo. Grožėjausi pelkės pušaitėmis – keružėmis, gumbuotais, išsikerojusiais medžiais, atvirų vietų žydinčiais augalais.

Praeitą vasarą į Gervėčių pelkę, dėl vandens pertekliais, nepatekau. Beveik visas plotas apaugęs medžiais ir krūmais. Spanguolių ploteliai liko tik kur ne kur. Ši pelkė virto raistu.

Belieka pridurti, kad praeitame amžiuje į Gervėčių pelkę atskrisdavo gervės. Nuošalioje, mišku apaugusioje, saugioje vietovėje kiekviena pora išperėdavo po du mažylius. Nežinau, ar pastaraisiais metais ten peri bent viena gervių šeima. Juk bėgantys metai viską keičia.

Romualdas Šimkūnas

Šveicarijos lietuviai krepšininkai

VIII-asis Europos lietuvių krepšinio turnyras šiemet vyko Baltarusijoje, Gervėčiuose bei Rimdžiūnuose rugpjūčio 6-8 dienomis. „Tikrai nemažai dalyvių užsiregistravo – net 160“, - čempionato išvakarėse sakė p. A. Augulis, „Gervėčių“ klubo pirmininkas, organizavęs bei kuravęs visą kelionę.

Dalyvavo komandos iš Vokietijos, Danijos, Anglijos, Šveicarijos, Lietuvos ir, žinoma, Gervėčių bei Rimdžiūnų.

Šveicariją šiais metais turnyre atstovavo Virgilijus (komandos kapitonas), Kristina, Donatas, Ignas, Marius ir Saulius bei komandą palaikantieji: Karolina Gintarė, Raimondas, Kristijonas ir Milda. Žaidžiančios komandos išsiskirstė per dvi sporto sales, kur iki vėlyvos popietės vyko atkaklios kovos. „Hmm, ne ką nusileidžia profesionalioms rungtynėms"- pagalvojau. Aistrų netrūko nei aikštelėse, nei už jų ribų. Rungtynėms teisėjavo du teisėjai, atvykę is Lietuvos.

Šiemet nugalėtojais tapo komanda iš Anglijos, Šveicarijos komanda užėmė penktąją vietą. Kur vyks 2011 metų krepšinio turnyras – dar nenuspręsta: gal Didžiojoje Britanijoje, o gal Druskininkuose. Tačiau viena yra tikrai aišku – entuziastingų kandidatų jame žaisti bei atstovauti Šveicariją tikrai bus!

Milda Matulaitytė

Iš Šveicarijos lietuvių laikraščio „Šveicarijos lietuvių žinios“

Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras

2010 m. gruožio 20 d.

Brangūs tautiečiai,

Šv. Kalėdų išvakarėse didžiųjų metų švenčių dvasioje dar kartą įvertinkime šiemet nueitą kelią, pažymėtą ypatingų sukakčių ir išgyvenimų, kai minėdami Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmetį ir Žalgirio mūšio 600-ąsias metines, didžiavomės sav Tėvynės istorine didybe, savo tautos dvasia ir laimėjimais.

Šios iškilios mūsų istorijos datos, – tai kartu ir bendri mus telkiantys simboliai, turintys tą pačią gilią prasmę, nesvarbu, kur gyventume, nes mes visi ir esame Lietuva.

Tvirtai tikiu, kad ir ateityje išsaugosime šią per šimtmečius išpuoselėtą protėvių dvasią, liudysime pagarbą savo Tautai ir Valstybei, puoselėsime lietuvišką savastį ir tarpusavio saitus.

Nuoširdžiai linkiu, kad šv. Kalėdų dvasia suburtų Jūsų šeimas ir sutelktų pasaulio lietuvius, atneštų džiaugsmą, darną, ir ramybę, ir kviečiu naujaisiais metais toliau vieningai eiti Valstybės brandos, santarvės ir Tautos vienybės keliu.

Nuoširdžiai Jūsų,

Audronius Ažubalis

Mielieji,

Pelesos lietuvių visuomeninis susivienijimas „Gimtinė“ ir Pelesos lietuvių vidurinės mokyklos bendruomenė sveikina Jus su šventomis Kalėdomis ir Naujaisiais 2011 – aisiais metais.

Pagarbiai –

Jonas Matiulevičius,
Pelesos lietuvių susivienijimo „Gimtinė“ pirmininkas

Skaudi netektis

Gavome liūdną žinią iš Kanados: mirė „Lietuvių godų“ skaitytoja, žinoma išeivijos lietuvių visuomenės veikėja Prima Saplienė. Jos patarimai, linkėjimai, draugiškos pastabos padėjo ne kartą mėnraščiui ieškoti naujų temų, giliau nušviesti Gudijos lietuvių bei Vilniaus krašto gyvenimą ir darbus. Prima Saplienė – Vilniaus krašto lietuvių sąjungos (išeivijoje) pirmininko, „Lietuvių godų“ bendradarbio ir rėmėjo Broniaus Saplio žmona.

Prima Siminkevičiūtė – Saplienė gimė 1930 metų kovo 4 d. Kaune Šančiuose. Tėvas – kariškis. Vaikystėje mergaitei teko sunki emigrantės dalia. Jaunystėje įsijungė į lietuvių tautinį judėjimą, turėjo gražų balsą, dainavo bažnyčios chore. Ypač pažymėtina Primos veikla skautų organizacijoje. Daug jėgų ir išradingumo parodė būdama mergaičių tunto „Šatrija“ tuntininke, kurį laiką buvo šio mergaičių skaučių tunto pirmininke.

Ištekėjusi už aktyvaus lietuvių visuomenės veikėjo Broniaus Saplio, sukūrė tvirtą lietuvišką šeimą. Pagimdė ir išaugino tris sūnus – Liną, Ramūną ir Alvydą. Visi baigė aukštuosius mokslus – Linas architektas, Ramūnas – ortopedas ir Alvydas – finansininkas. Vaikus išugdė lietuviška dvasia. Daugelį kartų lankėsi Lietuvoje: Kaune ir vyro tėviškėje Tverečiuje. Ji visą gyvenimą skyrė lietuvybės puoselėjimui tiek išeivijoje, tiek Lietuvoje. Puiki žmona, nuostabi motina, palikusi šviesų atminimą ją pažinojusių atmintyje.

„Lietuvių godos“ ir „Gervėčių“ klubas liūdi dėl Primos Saplienės mirties, nuoširdžiai užjaučia jos vyrą Bronių Saplį. Vaikus bei vyro seseris Oną Banevičienę ir Eleną Saplytę, gyvenančias Lietuvoje. Primos ir Broniaus santuokai – 60 metų. Jie visą gyvenimą petys petin žengė kartu, saugodami gimtąją kalbą, bolševikinės okupacijos metais siekdami laisvės Lietuvai. Tebūnie Primos Saplienės gyvenimas ir darbai mūsų tautos šviesuliu ir pavyzdžiu, kaip mylėti ir branginti Lietuvą, savo Tėvynę.

Nuoširdžiai dalijamės liūdesiu ir skausmu su ponu Broniumi ir jo sūnumis netekus mylimo žmonos ir motinos.Pasižadame visomis išgalėmis ir pagarbiai saugoti šviesų ponios Primos atminimą.

Marija Šaknienė
„Lietuvių godų“ redaktorė,

Alfonsas Augulis
„Gervėčių“ klubo pirmininkas

Nuoširdžiai užjaučiame gerbiamą Bronių Saplį sunkią mylimos žmonos netekties valandą

„Vilnijos“ draugija